Popieþius BENEDIKTAS XVI

Kreipimasis á Jungtiniø Tautø Organizacijos generalinæ asamblëjà

Niujorkas, 2008 m. balandþio 18 d.

[Popieþius ið pradþiø kalbëjo prancûziðkai]

Pone Prezidente,
Ponios ir ponai!

Savo kreipimosi á ðià Asamblëjà pradþioje pirmiausia norëèiau, Pone Prezidente, nuoðirdþiai padëkoti uþ jûsø malonius þodþius. Taip pat dëkoju generaliniam sekretoriui, ponui Ban Ki-moonui uþ pakvietimà aplankyti ðios organizacijos bûstinæ ir uþ jo man skirtus sveikinimo þodþius. Sveikinu nariø valstybiø ambasadorius ir diplomatus ir visus èia esanèius. Per jus sveikinu jûsø èia atstovaujamas tautas. Jie tikisi ðià institucijà ágyvendinsiant jos steigimà ákvëpusià idëjà ákurti „centrà tautø veiksmams suderinti“ siekiant bendrøjø taikos bei plëtros tikslø (plg. Jungtiniø Tautø chartija, str. 1.2–1.4). Kaip 1995 m. pareiðkë Jonas Paulius II, ði organizacija turëtø bûti „moralinis centras, kur visos pasaulio tautos jaustøsi kaip namie bei iðsiugdytø bendrà savo kaip tautø ðeimos suvokimà (Kreipimasis á Jungtiniø Tautø Organizacijos generalinæ asamblëjà 50-øjø jos ásteigimo metiniø proga, 14, Niujorkas, 1995 m. spalio 5 d.).

Per Jungtines Tautas valstybës nustatë visuotinius tikslus, kurie, net jei ir nesutampa su visu bendruoju þmoniø ðeimos gëriu, neabejotinai sudaro pamatinæ ðio gërio dalá. Steigiamieji organizacijos principai – taikos troðkimas, teisingumo paieðka, pagarba asmens kilnumui, humanitarinis bendradarbiavimas ir pagalba – iðreiðkia teisëtus þmogaus dvasios siekius ir yra idealai, kuriais turëtø remtis tarptautiniai santykiai. Kalbëdami nuo to paties podiumo, mano pirmtakai Paulius VI ir Jonas Paulius II yra pabrëþæ, jog Katalikø Baþnyèia ir Šventasis Sostas visa tai atidþiai ir dëmesingai seka, laikydami jûsø veiklà pavyzdþiu to, kaip pasaulio bendrijà jaudinantys klausimai ir konfliktai gali bûti palenkti bendram reguliavimui. Jungtinës Tautos ákûnija „didesnës tarptautinës tvarkos“ sieká (Jonas Paulius II. Sollicitudo rei socialis, 43) – tvarkos, ákvëptos bei valdomos subsidiarumo principo ir todël gebanèios tarptautinëmis taisyklëmis bei kasdiená tautø gyvenimà harmonizuoti ástengianèiomis struktûromis atsiliepti á þmoniø ðeimos poreikius. Tai juo labiau bûtina tuomet, kai matome akivaizdø daugiaðalio sutarimo paradoksà – toks sutarimas patiria krizæ, nes vis dar pavaldus keleto sprendimams, pasaulio problemoms, prieðingai, reikia tarptautinës bendrijos kolektyvinio ásikiðimo veikiant iðvien.

Saugumo klausimai, plëtros siekiai, vietiniø ir globaliniø nelygybiø ðalinimas, aplinkos, iðtekliø ir klimato apsauga reikalauja, kad visi tarptautiniai vadovai veiktø bendrai ir parodytø, kad yra pasirengæ sàþiningai darbuotis gerbdami teisæ ir skatindami solidarumà su silpniausiais planetos regionais. Galvoje pirmiausia turiu tas Afrikos ðalis ir kitas pasaulio dalis, kurios tebelieka tikros visapusiðkos plëtros pakraðtyje ir todël rizikuoja patirti vien neigiamus globalizacijos padarinius. Tarptautiniø santykiø kontekste bûtina pripaþinti didesná vaidmená taisyklëms bei struktûroms, ið prigimties nuskirtoms skatinti bendràjá gërá ir todël laiduoti þmogaus laisvæ. Tokios taisyklës laisvës neriboja. Prieðingai, skatina jà drausdamos bendrajam gëriui prieðingà elgesá bei veiklà, trukdo jiems veiksmingai reikðtis bei kompromituoti kiekvieno þmogiðkojo asmens kilnumà. Taigi laisvës vardan turi egzistuoti teisiø ir pareigø koreliacija, kiekvienam asmeniui esant paðauktam prisiimti atsakomybæ uþ savo sprendimus, priimamus atsiþvelgiant á santykius su kitais. Èia mano mintys taip pat krypsta á tai, kaip kartais taikomi moksliniø tyrimø ir technologinës paþangos rezultatai. Nepaisant milþiniðkos naudos, kurià þmonija gali gauti, kai kuriais atvejais aiðkiai paþeidþiama kûrinijos tvarka – tiek, kad ne tik imama prieðtarauti gyvybës sakralumui, bet ir ið þmogaus asmens bei ðeimos atimamas jø prigimtinis kilnumas. Panaðiai, norint tarptautinëmis pastangomis iðlaikyti aplinkà ir apsaugoti ávairias Þemës gyvybës formas, bûtina ne tik garantuoti racionalø technologijos ir mokslo taikymà, bet ir vël atrasti autentiðkà kûrinijos paveikslà. Tai niekada nereikalauja rinktis mokslà arba etikà: veikiau tai etinius imperatyvus tikrai gerbianèio mokslinio metodo pasirinkimo klausimas.

Þmoniø ðeimos vienybës pripaþinimas ir dëmesys ágimtam kiekvieno vyro ir kiekvienos moters kilnumui ðiandien vël akcentuojami kaip pareigos apsaugoti principas. Jis apibrëþtas visiðkai neseniai, taèiau jau glûdëjo Jungtiniø Tautø steigimo iðtakose ir dabar iðsiskiria vis didesniu veiksmingumu. Kiekvienai valstybei tenka pirminë pareiga apsaugoti savo gyventojus nuo rimtø ir ilgalaikiø þmogaus teisiø paþeidimø, taip pat nuo humanitariniø kriziø, sukeltø gamtos ar þmogaus, padariniø. Valstybëms negebant tokios apsaugos garantuoti teisinëmis priemonëmis, numatytomis Jungtiniø Tautø chartijoje ir kitose tarptautinëse priemonëse, turi ásikiðti tarptautinë bendrija. Tokie tarptautinës bendrijos ir jos institucijø veiksmai, jei nepaþeidþiami tarptautinæ tvarkà palaikantys principai, niekada negali bûti aiðkinami kaip neteisëtas valios primetimas ar suvereniteto apribojimas. Prieðingai, realià þalà daro abejingumas ar negebëjimas ásikiðti. Bûtina giliau ieðkoti bûdø, kaip uþbëgti konfliktams uþ akiø ar juos spræsti iðbandant visus ámanomus diplomatinius kelius ir atkreipiant dëmesá net á menkiausius dialogo ar troðkimo susitaikyti þenklus bei juos skatinant.

„Pareigos apsaugoti“ principas senovinës ius gentium laikytas kiekvieno valdanèiøjø veiksmo valdomøjø atþvilgiu pagrindu: tuomet, kai nacionalinës suverenios valstybës idëja dar tik buvo pradëjusi rutuliotis, dominikonas Francisco de Vitoria, pagrástai laikomas Jungtiniø Tautø idëjos pirmtaku, apibûdino ðià atsakomybæ kaip prigimtinio proto, bendro visoms tautoms, aspektà ir tarptautinës tvarkos, kuria siekiama sureguliuoti santykius tarp tautø, vaisiø. Dabar, kaip ir anuomet, ðis principas turëtø leisti iðkilti aikðtën asmens kaip Kûrëjo paveikslo idëjai, absoliuto troðkimui bei laisvës esmei. Jungtiniø Tautø ásteigimas, kaip þinome, sutapo su didelëmis pervartomis, þmonijos patirtomis atsisakius sàsajos su transcendencijos prasme bei prigimtiniu protu ir dël to laisvæ bei þmogaus kilnumà ëmus smarkiai paþeidinëti. Tai kelia grësmæ tarptautinæ tvarkà ákvepianèiø ir reguliuojanèiø vertybiø objektyviems pamatams ir griauna neginèytinus bei nepaþeistinus Jungtiniø Tautø suformuluotus ir sutvirtintus principus. Susidûrus su naujais ir pasikartojanèiais iððûkiais, klaidinga gráþti prie pragmatinio poþiûrio, apsiribojanèio minimalaus turinio ir menkai paveikaus „bendro pagrindo“ nustatymu.

Tokia sàsaja su þmogaus kilnumu, kuris yra pareigos apsaugoti pagrindas bei tikslas, kreipia mus prie temos, á kurià nukreiptas mûsø dëmesys ðiais metais, þenklinanèiais ðeðiasdeðimtàsias Visuotinës þmogaus teisiø deklaracijos metines. Šis dokumentas buvo skirtingø religijø ir kultûriniø tradicijø konvergencijos vaisius, visoms joms esant motyvuotoms bendro troðkimo padaryti þmogaus asmená institucijø, ástatymø bei visuomenës veiklos centru ir laikyti já esminiu kultûros, religijos bei mokslo pasauliui. Þmogaus teisës vis labiau pateikiamos kaip bendros kalbos tema ir tarptautiniø santykiø etinis substratas. Sykiu þmogaus teisiø visuotinumas, nedalomumas ir jø tarpusavio priklausomybë laiduoja þmogaus kilnumo apsaugà. Akivaizdu, kad Deklaracijoje pripaþástamos bei iðdëstytos teisës galioja kiekvienam dël asmens bendros kilmës – asmens, kuris iðlieka svarbiausias pasauliui ir istorijai skirto Dievo kuriamojo plano taðkas. Jos remiasi á þmogaus ðirdá áraðytu prigimtiniu ástatymu ir egzistuoja skirtingose kultûrose ir civilizacijose. Þmogaus teises ið tokio konteksto iðimti reikðtø apriboti jø veikimo ribà ir nusileisti reliatyvistinei sampratai, anot kurios, teisiø reikðmë ir aiðkinimas gali ávairuoti, o jø visuotinumà galima neigti dël skirtingø kultûriniø, politiniø, socialiniø ir religiniø poþiûriø. Neleistina, kad tokia didelë perspektyvø ávairovë uþtemdytø tai, kad visuotinës ne tik teisës, bet kad visuotinis ir þmogaus asmuo, tø teisiø subjektas.

[Toliau popieþius kalbëjo angliðkai]

Bendruomenës gyvenimas, tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu, aiðkiai rodo, kad pagarba teisëms ir ið jø iðplaukianèios garantijos yra bendrojo gërio matas, padedantis ávertinti santyká tarp teisingumo ir neteisingumo, plëtros ir skurdo, saugumo ir konflikto. Þmogaus teisiø skatinimas iðlieka veiksmingiausia strategija nelygybëms tarp ðaliø ir tarp socialiniø grupiø ðalinti bei saugumui didinti. Juk vargo ir nevilties aukos, kuriø þmogaus kilnumas nebaudþiamai trypiamas, tampa lengvu grobiu kvieèiantiems griebtis smurto ir gali imti griauti taikà.

Taèiau bendrojo gërio, prie kurio þmogaus teisës priartina, neámanoma pasiekti vien taikant tinkamas procedûras ar net subalansuojant konkuruojanèias teises. Visuotinës deklaracijos nuopelnas yra tas, kad ágalina skirtingas kultûras, teisës raiðkos formas ir institucinius modelius burtis apie pamatiná vertybiø ir per tai – teisiø branduolá ir taip suartëti. Šiandien, turint prieð akis spaudimà peraiðkinti Deklaracijos pamatus ir sugriauti jos vidinæ vienybæ, kad bûtø lengviau pasitraukti nuo þmogaus kilnumo apsaugos dël paprastø, daþnai daliniø interesø tenkinimo, tokias pastangas bûtina padvigubinti. Deklaracija buvo priimta kaip „bendras siekiamas standartas“ (Preambulë) ir negali bûti taikoma fragmentiðkai, vadovaujantis tendencijomis ar selektyviais pasirinkimais, kurie kelia grësmæ, jog bus prieðtaraujama þmogaus asmens vienybei ir, vadinasi, þmogaus teisiø nedalumui.

Patyrimas rodo, kad legalumas visada paima virðø teisingumo atþvilgiu, kai, primygtinai akcentuojant teises, jos ima atrodyti esanèios vien ástatymo ágyvendinimo ar ávairiø valdymo subjektø norminiø sprendimø vaisius. Vien legalumo sàvokomis pateikiamoms teisëms gresia pavojus virsti silpnais pasiûlymais, atskirtais nuo etinio ir racionalaus matmens, kuris yra jø pagrindas ir tikslas. Tuo tarp Visuotinë deklaracija, prieðingai, sustiprino ásitikinimà, kad pagarba þmogaus teisëms ið pagrindø ðaknijasi nekintamame teisingume, kuriuo taip pat remiasi saistanti tarptautiniø pareiðkimø galia. Mëginant atimti ið teisiø jø tikràjà paskirtá siauros utilitarinës perspektyvos naudai, ðis aspektas daþnai iðleidþiamas ið akiø. Kadangi teisës ir ið jø kylanèios pareigos savaime iðplaukia ið þmoniø sàveikos, nesunku uþmirðti, jog jos yra visø turimo teisingumo jausmo, besiremianèio pirmiausia visuomenës nariø solidarumu, vaisius ir todël galioja visais laikais ir visoms tautoms. Šià áþvalgà jau V amþiuje yra iðreiðkæs Augustinas ið Hipono, vienas ið mûsø intelektinio paveldo kûrëjø. Jis mokë, jog pasakymas: „Nedaryk kitiems to, ko nenorëtum, kad jie tau darytø“ jokiu bûdu negali ávairuoti priklausomai nuo skirtingø pasaulyje atsiradusiø supratimø (De doctrina christiana, III, 14). Tad þmogaus teisës gerbtinos kaip teisingumo iðraiðka, o ne tik dël to, kad jos ágyvendinamos ástatymø leidëjø valia.

Ponai ir ponios!

Istorijai þengiant priekin, randasi naujø situacijø, ir jas mëginama susieti su naujomis teisëmis. Áþvalgumas, t. y. gebëjimas skirti gera ir bloga, tampa dar svarbesnis reikalavimø, susijusiø su asmenø, bendruomeniø ir tautø paèiu gyvenimu bei elgesiu, kontekste. Imantis teisiø temos, kai tai susijæ su svarbiomis situacijomis ir giliais dalykais, áþvalgumas yra ir bûtina, ir vaisinga dorybë.

Áþvalgumas tada parodo, jog galutinës atsakomybës patenkinti asmenø, bendruomeniø ir iðtisø tautø siekius patikëjimas vien individualiomis valstybëms bei jø ástatymams ir institucijoms kartais gali turëti padariniø, sunaikinanèiø asmens kilnumà ir teises gerbianèios socialinës tvarkos galimybæ. Tuo tarpu gyvenimo vizija, tvirtai besiðaknijanti religiniame matmenyje, gali padëti tai pasiekti, nes kiekvieno vyro ir moters transcendetinio vertingumo pripaþinimas skatina ðirdá atsiversti ir tada ásipareigoti prieðintis smurtui, terorizmui ir karui bei prisidëti prie teisingumo ir taikos statydinimo. Šitai taip pat sudaro tinkamà kontekstà tarpreliginiam dialogui plëtoti, kurá Jungtinës Tautos paðauktos remti lygiai taip, kaip ir palaiko dialogà kitose þmogaus veiklos srityse. Dialogas turëtø bûti pripaþintas kaip priemonë, kuria ávairûs visuomenës dëmenys gali reikðti savo poþiûrá ir kurti sutarimà dël tiesos, susijusios su dalinëmis vertybëmis ar tikslais. Religijø, jei jos laisvai praktikuojamos, prigimtis tokia, kad jos gali savarankiðkai plëtoti minties ir gyvenimo dialogà. Jei ðiuo lygmeniu religinë plotmë laikoma atskirta nuo politinio veikimo, individai ir bendruomenës gali gauti didelæ naudà. Kita vertus, Jungtinës Tautos gali tikëtis naudos ið dialogo tarp religijø rezultatø bei sulaukti vaisiø ið tikinèiøjø nusiteikimo savo patirtimi tarnauti bendrajam gëriui. Jø uþduotis yra pasiûlyti tikëjimo vizijà, lydimà ne nepakantos, diskriminacijos ir konflikto, bet visiðkos pagarbos tiesai, bendrabûviui, teisëms ir susitaikymui.

Þmogaus teisës, þinoma, turi apimti teisæ á religijos laisvæ, suprantamà kaip individualaus ir sykiu bendruomeninio matmens iðraiðkà, – poþiûrá, iðryðkinantá asmens vienybæ ir kartu darantá aiðkià perskyrà tarp pilieèio ir tikinèiojo matmens. Jungtiniø Tautø veikla per pastaruosius kelerius metus garantavo, kad vieðuosiuose debatuose bûtø vietos poþiûriams, ákvëptiems religinës vizijos, apimanèios visus jos matmenis, áskaitant apeigas, garbinimà, ðvietimà, informacijos skleidimà ir laisvæ iðpaþinti ir pasirinkti religijà. Neásivaizduojama, kad tikintieji, idant bûtø veiklûs pilieèiai, turëtø uþgniauþti dalá savæs – savo tikëjimà. Niekada neturëtø reikëti neigti Dievo, kad naudotumeisi savo teisëmis. Su religija susijusioms teisëms juo labiau reikia apsaugos, jei jos laikomos besikertanèiomis su vyraujanèia sekuliaria ideologija arba daugumos iðskirtinëmis religinëmis pozicijomis. Visiðko religijos laisvës laidavimo nevalia apriboti laisvu garbinimo ágyvendinimu, bet bûtina deramai atsiþvelgti á vieðàjá religijos matmená, taigi á galimybæ tikintiesiems atlikti savo vaid¬mená statydinant socialinæ santvarkà. Jie tai ið tikrøjø ir daro, pavyzdþiui, átakingai ir dosniai ásitraukdami á didþiulius iniciatyvø tinklus, besidriekianèius nuo universitetø, moksliniø institucijø ir mokyklø iki sveikatos apsaugos ástaigø bei karitatyviniø organizacijø, tarnaujanèiø neturtingiausiems ir labiausiai á paribius nustumtiesiems. Atsisakant pripaþinti religiniame matmenyje bei Absoliuto paieðkoje besiðaknijantá indëlá á visuomenæ – savo prigimtimi iðreiðkiantá asmenø bendrystæ, – pirmenybë bûtø teikiama individualistiniam poþiûriui, skaldant asmens vienybæ.

Mano buvimas Asamblëjoje yra pagarbos Jungtinëms Tautoms þenklas; taip noriu iðreikðti viltá, kad ði organizacija vis labiau tarnaus kaip valstybiø vienybës þenklas ir tarnavimo visai þmoniø ðeimai árankis. Tuo taip pat parodomas Katalikø Baþnyèios pasirengimas pasisiûlyti taip prisidëti prie tarptautiniø santykiø statydinimo, kad kiekvienas asmuo ir kiekviena tautø pajustø savo svarbà. Baþnyèia atitinkanèiu jos indëlá etinëje bei moralinëje plotmëje ir tikinèiøjø laisvos veiklos srityje bûdu, siekdama ágyvendinti ðiuos tikslus, taip pat darbuojasi per tarptautinæ Šventojo Sosto veiklà. Šventasis Sostas visada turi vietà tautø susirinkimuose, taip parodydamas savo kaip tarptautinës srities subjekto savità pobûdá. Jungtinës Tautos neseniai patvirtino, jog Šventasis Sostas ðitaip prisideda vadovaudamasis tarptautinës teisës nuostatais, padëdamas tà teisæ apibrëþti ir á jà apeliuodamas.

Jungtinës Tautos iðlieka tinkama aplinka, kurioje Baþnyèia ásipareigojusi prisidëti savàja „þmonijos“ patirtimi, per amþius iðsirutuliojusia tarp visø rasiø bei kultûrø þmoniø, patikint jà visø tarptautinës bendrijos nariø disponavimui. Šia patirtimi ir veikla, kuria siekiama laisvës kiekvienam tikinèiajam, taip pat trokðtama sustiprinti asmens teisëms teikiamà apsaugà. Šios teisës remiasi ir formuojamos transcendentinës asmens prigimties, leidþianèios þmonëms eiti savu tikëjimo keliu ir ieðkoti Dievo ðiame pasaulyje. Norint palaikyti þmonijos puoselëjamà geresnio pasaulio viltá, sukurti sàlygas taikai, plëtrai bei bendradarbiavimui ir garantuoti teises bûsimoms kartoms, to matmens pripaþinimas turi bûti stiprinamas.

Savo neseniai paskelbtoje enciklikoje Spe salvi nurodþiau, kad „kiekvienai kartai duota uþduotis vis ið naujo galynëtis dël teisingos þmogiðkøjø dalykø tvarkos“ (25). Krikðèionims tokià uþduotá kelia viltis, kylanti ið Jëzaus Kristaus iðganomojo darbo. Štai kodël Baþnyèia yra laiminga galëdama prisidëti prie ðios garbingos organizacijos, kuriai patikëta atsakomybë skatinti taikà ir gërá þemëje, veiklos. Brangûs bièiuliai, dëkoju jums uþ galimybæ ðiandien á jus kreiptis ir paþadu, jog remsiu jus, vykdanèius ðià kilnià uþduotá, savo maldomis.

Prieð palikdamas ðià garbingà Asamblëjà, norëèiau oficialiomis kalbomis pasveikinti visas èia atstovaujamas tautas.

Ramybës ir klestëjimo padedant Dievui!

[Toká palinkëjimà popieþius pasakë anglø, prancûzø, ispanø, arabø, kinø ir rusø kalba]

__________________________________

© Vertë „Baþnyèios þinios“ 2008 m. Nr. 8